Fachsprachprüfung egzaminas išlaikytas!

Norint dirbti gydytoju Vokietijoje, privaloma išlaikyti specialų vokiečių kalbos egzaminą, skirtą gydytojams (vok. Fachsprachprüfung).

Aš egzaminą išlaikiau kovo 30 d. Miunsteryje. Sklando gandai, kad čia bene mažiausios galimybės išlaikyti iš pirmo karto. Kolegos ligoninėje, kurioje tuo metu atlikinėjau praktiką, palydėdavo mane gailiu žvilgsniu ir reikšdavo užuojautą, kai pasakydavau, kur laikysiu egzaminą, tad galiausiai tikrai labai bijojau. Turbūt dėl tos baimės daugiau pastangų įdėjau, nei šiaip būčiau įdėjusi, todėl man pavyko iš pirmo karto. Be to, egzaminuotojai buvo pozityviai nusiteikę, draugiški, todėl viskas pavyko daug geriau, nei tikėjausi.

Miunsteryje labai gera egzamino administracinė sistema. Pirmiausia, jiems įmanoma prisiskambinti. Taip pat jie greitai sutvarko visus dokumentus, paskiria egzamino datą, todėl nereikia nervintis dėl dokumentų, egzamino datos, bei ilgai laukti, kol gausi kokią nors žinią dėl savo paraiškos.

Egzaminui skirta 1 valanda. Pirmoji jo dalis, trunkanti 20 minučių, yra pokalbis su pacientu. Pacientą vaidina aktorius, kuris yra gydytojas realiame gyvenime.  Antrojoje dalyje, kuriai skiriama taip pat 20 minučių, reikia parašyti laišką (atitinka epikrizę Lietuvoje) – aprašymą iš pokalbio su pacientu metu surinktos informacijos. Trečioji egzamino dalis – 20 minučių trukmės pokalbis su kolega gydytoju. Jo metu reikia pristatyti pacientą bei padiskutuoti su gydytoju, kuo jis galėtų sirgti, kokį gydymą reiktų skirti. Po to turi paaiškinti pacientui, kokią diagnozę nustatei, koks gydymas bus skiriamas, kokia procedūra atliekama. Pačioje pabaigoje reikia išversti keletą terminų iš vokiečių šnekamosios kalbos į medicininę arba atvirkščiai.

Labai svarbu suprasti, kad egzamino metu tikrinami ne vien tik kalbos įgūdžiai, bet ir gebėjimas bendrauti su pacientu. Labai svarbu būti empatiškam, reaguoti į paciento sakomą informaciją, pavyzdžiui, pasakyti ką nors užjaučiančio arba raminančio, kai pacientas ko nors bijo. Egzamino metu tikrinama ne kaip giliai žinai viską iš medicininės pusės, o ar sugebi suprasti, ką sako pacientas, ar sugebi jį nuraminti ir viską išaiškinti. Kalbėjimas be klaidų nėra pagrindinis dalykas, dalis klaidų yra priimtinos ir nesumažina galimybės išlaikyti egzaminą.

Kartais aktoriai gali vaidinti supykusius, tarkim, susierzinti, kodėl yra klausiami, kur dirba, gali imituoti konfliktines situacijas, sakyti, kad nori važiuoti namo, ir pan. Privalai būti tam pasiruošęs, nes panaši situacija gali nutikti ir dirbant.

Taip pat labai svarbu nepasimesti, kai kažko nesupranti, o ieškoti būdų išsisukti iš situacijos. Dažniausiai egzamino metu gydytojai yra pasiruošę tam tikrus „kabliukus“, kuriais bandys išmušti iš vėžių, tada ypač svarbu nepalikti tų situacijų neaiškių ir klausti tol, kol tau bus aišku, prašyti paciento paaiškinti kitais žodžiais, nes 100% garantija, kad „kolega“ gydytojas trečiojoje dalyje patikrins, ar iš paciento surinkai teisingą informaciją.

 

Manau, kad man pasisekė, nes kliuvo nesunki liga – apendicitas. „Pacientė“ buvo maloni, geranoriška, kalbėjo aiškiai, ką reikėjo, pakartojo. Neturėjo jokių priekaištų man, tačiau keliose vietose specialiai neatsakinėjo aiškiai. Tokiu būdu buvo tikrinama, kaip aš išsisuksiu iš situacijos. Pavyzdžiui, mano pacientė vengė atsakyti, kiek metų jai yra šiandien. Ji vis bandė apeiti klausimą, atsakydama, kad rugsėjį jai bus tiek ir tiek, kad ji gimus tada ir tada, todėl galiausiai aš pati suskaičiavau, kiek jai metų, ir paklausiau, ar teisingas jos amžius. Taip pat pacientė vengė apibūdinti savo pilvo skausmą, kuris patvirtintų diagnozę. Teko perklausti gal 5 kartus, kol gavau reikalingą patvirtinimą. Tad labai svarbu mokėti pateikti klausimus kitom formuluotėm ir nebijoti paciento paprašyti paaiškinti kitais žodžiais.

Pokalbio su pacientu daliai reikia būti gerai pasiruošus, žinoti klausimus, kurie užduodami renkant anamnezę, bei turėti sistemą, ką po ko klausti, nes pacientai nukrypsta nuo temos ir yra gana lengva pasimesti. Egzamino metu gauni popieriaus užsirašyti paciento informaciją. Aš buvau suplanavusi, kur ką rašysiu, ir savo lapą padalinusi į laukelius. Taip visada mačiau, kurios vietos dar tuščios ir ko dar turiu paklausti.

Pokalbiui skirtos 20 minučių prabėga labai greitai, nes reikia surinkti ne tik ligos, bet ir šeimos bei socialinę anamnezę, todėl reikia būti sistemingam ir informaciją susirinkti greitai.

Antrosios egzamino dalies metu rašomame laiške naudojama speciali forma. Vienoje jos dalyje rekomenduojama informaciją pateikti santrumpomis, punktais, pvz., šeimos anamnezėje. O apie nusiskundimus reikia rašyti jau pilnais, teisingais, gražiais sakiniais.

Pokalbio su „kolega“ gydytoju metu reikia skirti porą minučių paciento pristatymui. Dažniausiai šis laikas išsitempia, nes kolega įsiterpia, pradeda komentuoti ir diskutuoti. Ši egzamino dalis daugumos laikoma sudėtingiausia, nes neaišku, kur link pasisuks pokalbis, ir reikės sugebėti tą pokalbį palaikyti. Svarbiausia – įrodyti, kad tau netrūksta kalbos žinių. Net jeigu nežinai atsakymo, vaisto ar gydymo, svarbu nepasimesti ir nepasakyti „nežinau“. Medicininės žinios nėra vertinamos per egzaminą, todėl visada galima atsakyti „su šia tema nesu gerai susipažinęs, bet manyčiau, kad galėtų būti taip ir taip“. Svarbu mokėti kalbėti, palaikyti diskusiją.

Man šis pokalbis praėjo sėkmingai. Kolega buvo gerai nusiteikęs, o aš stengiausi šnekėti kuo daugiau, visada reaguoti į tai, ką man pasako. Man asmeniškai pasirodė, kad labai svarbu būti mandagiam, pozityviam, draugiškam, nerodyti streso ir neskleisti savo panikos į aplinką… Manau, tai labai padėjo viso egzamino metu.

Kai viską aptariau su kolega, reikėjo papasakoti pacientei apie apendicito pašalinimo operaciją, kas bus atliekama ir pan. Paaiškinti turėjau paprastais žodžiais, o ne medicininiais terminais, kad pacientei būtų paprasta suprasti. Taip pat svarbu mokėti kasdieniam vartojimui būdingus ligų pavadinimus, pavyzdžiui, egzamino metu pacientė minėjo terminą „riebalų  vėžys“. Turi susivokti, kad omeny turima lipoma. Atsakyti pacientui reikia medicininiu terminu, nevartojant kasdieninio ligos pavadinimo. Šiam dalykui galima paprastai pasiruošti, įsigyjant specialias korteles su abiem ligų pavadinimais.

Apibendrinant galėčiau pasakyti, kad negalima atmesti ir sėkmės faktoriaus: kaip bus nusiteikę aktoriai, kokia liga klius. Žinoma, kuo geresnis pasiruošimas, tuo lengviau susidoroti ir su sudėtingomis situacijomis egzamino metu.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *