Gydytoja Vokietijoje: pirmieji metai

Sveiki, esu Deimantė. Dirbu gydytoja Ludwigsburg mieste Vokietijoje. Prieš išvažiuodama baigiau B2 lygį „Lerne Deutsch in Kaunas“ kursuose.

Šioje ligoninėje, chirurgijos skyriuje, pradėjau dirbti pernai rugpjūtį, pabaigusi medicinos studijas Lietuvoje. Ne iš karto susiradau šią vietą. Dar būdama studente turėjau preliminarų pasiūlymą grįžti kaip darbuotoja į ligoninę, kurioje atlikinėjau vasaros praktiką po 5 kurso. Su skyriaus Chefarzt visus metus palaikėme kontaktą, tačiau vasarą po studijų kaip tyčia nebuvo laisvų darbo vietų skyriuje, o ir pats skyriaus likimas nebuvo aiškus. Ligoninės Chefarzt geranoriškai nukreipė mane į kitą ligoninę Stuttgarte. Susisiekusi su atsakingais asmenimis telefonu, nuvykau į darbo pokalbį, po kurio man buvo pažadėta darbo vieta.

Grįžus atgal į Lietuvą jau vėl planavau išvykimą, tačiau po kurio laiko man pranešė, kad planavęs keisti darbovietę gydytojas vis tik lieka dirbti. Viskas vyko labai netikėtai, apmaudo buvo nemažai, bet nusprendžiau dar kartą parašyti skyriaus vadovui. Šį kartą jis parekomendavo mane savo kolegai iš dar kitos ligoninės. Po pokalbio telefonu man buvo vėl pažadėta darbo vieta. Šįkart sėkmingai – praėjus mažiau nei dviem savaitėms pradėjau dirbti Ludwigsburge.

Formaliai dirbau pagal praktikos sutartį, kurios trukmė – 3 mėnesiai. Mano pareigos buvo įformintos kaip „Gydytoja praktikoje“,  atlyginimas – 900 eur į rankas (nuo kiekvienos ligoninės priklauso individualiai, kai kur suteikiamas būstas ir maistas, kai kur tenka viską finansuotis pačiam). Iš šios sumos reikėjo susimokėti už būstą ir pragyvenimą. Taip pat jaučiau, kad reikia toliau pagalbos kalboje (išvažiavus supratau, kad B2 lygis tėra tik maža viso dalis). Išbandžiau keletą  C1 lygio vokiečių kalbos kursų, kurie, deja, nebuvo efektyvūs, bet labai brangūs.

Per šį laikotarpį išsiverčiau reikiamus dokumentus, užsiregistravau reikiamose įstaigose, išsiaiškinau specialybinio kalbos egzamino (Fachsprachprüfung) laikymo tvarką. Gavus egzamino datą mano praktikos/ hospitacijos kontraktą pratęsė dar 3 mėnesiams. Nors skyriuje buvau kaip praktikantė, mane jau nuo pat pradžių pradėjo ruošti tikram skyriaus darbui. Nuo antro darbo mėnesio prasidėjo budėjimai dieną (Langtag) bei naktį (iki 23 val + Rufdienst). 

Laiko papildomam kalbos mokymuisi likdavo labai minimaliai, tad atėjus egzamino terminui jo iš pirmo karto  neišlaikiau. Nepaisant to, vadovas ir kiti kolegos reagavo labai ramiai, sulaukiau nemažai palaikymo ir mano sutartis buvo pratęsta dar iki kito egzamino, kurį laikiau praėjus keliems mėnesiams. Iš pradžių buvo sunku vėl save motyvuoti viską bandyti iš naujo, pasitikėjimas savo įgūdžiais buvo susvyravęs, tačiau dar labiau susiėmus antras kartas buvo nepalyginamai lengvesnis. Atėjus į egzaminą, tiksliai žinojau jo struktūrą, buvau atsipalaidavusi – tai, be abejo, matėsi ir egzaminuotojams.

Taigi, vos turėjau oficialų, išlaikymą patvirtinantį dokumentą, mano darbo sutartį pakeitė į Assistantärztin. Po pusės metų Vokietijoje, pagaliau oficialiai buvau gydytoja.

Mano skyriuje daugiausiai dirba vokiečiai. Be manęs, yra keletas užsieniečių: iš Bulgarijos, Čečėnijos ir Guandos (Afrika). Iš vokiečių pusės galima kartais jausti šiokias tokias nacionalizmo apraiškas: dažnai būname patraukiami per dantį dėl savo tarimo, akcento, tam tikrų kultūrinių stereotipų. Tačiau šie juokai nepikti, dažniausiai reikia tiesiog visko nepriimti asmeniškai. Iš esmės kolegos yra labai draugiški, geranoriški, susitinkame ir ne darbo metu.   

Kaip sekėsi bendrauti su kolegomis ir pacientais vokiečių kalba? Iš pradžių buvo labai sunku, dabar jau (po nepilnų metų) kalbos žinios yra pakankamos sklandžiam bendravimui. Kolegos sako, kad perėmiau švabišką dialektą 🙂 Dėl dialekto pradžioje buvo sunku suprasti, ką sako pacientai ir kolegos, ypač, kai kalbėdavo greitai. Budėjimų metu dažnai skambina iš kitų skyrių telefonu ir ne visada aiškiai susako informaciją – turi greitai susigaudyti ir atitinkamai reaguoti.

Pradžioje net vengdavau bendrų pietų su kolegomis, nes norėdavau bent kelias minutes turėti tik sau, kad galėčiau pailsėti nuo kalbos. Su laiku noras kuo daugiau su visais bendrauti ateina savaime.  

Ne tik kalba, bet ir didelis atsakomybės laipsnis kėlė nemažai streso ir galvos skausmo. Net ir praktikantės pareigose iš karto turėjau daug autonomijos ir savarankiškumo, reikėjo pačiai priimti sprendimus, buvau atsakinga už skyrių.

Įprastinė darbo diena trunka nuo 7 iki 17 val., kaip ir minėjau, tenka ir budėti, tik naktimis nelikdavau viena (pagal susitarimą, rezidentai pradeda naktinius budėjimus po išdirbtų metų). Budėjimo metu esu atsakinga ir už vaikų chirurgijos bei kraujagyslių chirurgijos skyrius. 

Be abejo, nuolatiniai skambučiai iš priėmimo bei vidaus ligų skyrių – taip pat neišvengiama darbo dalis. Tai vis dar kelia nemažai streso. Žinoma, visada galima konsultuotis su gydytoju, esančiu Rufdienst (pamaina, kai dirbama pagal iškvietimą). Tačiau, kai budi, stengiesi spręsti pats ir nekviesti Rufdienst be reikalo.

Po to, kai išlaikiau Fachsprachprüfung egzaminą, vokiečių kalbos kursuose nebesimokiau, nes darbe esamų kalbos žinių jau pakanka. Ateityje, kai turėsiu daugiau laiko ir ūpo, ketinu vėl skirti laiko mokymuisi. Dabar svarbiausia plėsti žodyną, nes gramatikos žinių pakanka.

Žinau nemažai kolegų, kurie bandė savo jėgas Vokietijoje, bet grįžo į Lietuvą, nes neišlaikė egzamino arba nusprendė, kad vis tik nenori čia dirbti. Visiškai juos suprantu, nes labai pasiilgstu Lietuvoje esančios savo šeimos ir draugų. Nepaisant to, džiaugiuosi, kad ryžausi eiti šiuo keliu. 

Manau, kad gyvenime reikia iššūkių, reikia save išbandyti – taip laviname savo asmenines savybes ir stiprėjame. Visi mūsų išgyvenimai tampa vertinga patirtimi. Nepaisant to, prieš žengiant tokį žingsnį reikia pirmiausia susidėlioti visus galimus pliusus ir minusus ir kartais patikėti atsitiktinumų sėkme!